Liongina Zazaitė–Polikaitienė (* 1940)

Liongina Zazaitė-Polikaitienė

Liongina Zazaitė – Polikaitienė gimė 1940 m. gegužės 25 d. Lietuvoje, Pasvalio rajone, Buivyškių kaime ūkininkų Jurgio ir Lionginos šeimoje. P. Lionginos tėvas buvo dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, dirbęs mokytoju, vėliau ūkininkavo, turėjo 21 ha žemės. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai. 1949 m. p. Lionginos tėvai įstojo į kolūkį, tėvas pradėjo dirbti arklininku. 1951 m. spalio 3d. atėję sovietiniai darbuotojai (viena atėjusiųjų buvo pionierių organizacijos vadovė) pranešė, jog Zazų šeimą ruošiamasi perkelti (ištremti). P. Liongina Polikaitienė mano, kad šeimą galėjo ištremti dėl jos dėdės antisovietinės veiklos. Buvo pasiūlyta, jog jeigu šeima vykti nenori, turi įskusti kokią nors kitą šeimą. P. Lionginos tėvai tai daryti atsisakė. Anot istorikų, tuo metu, sovietų okupuotoje Lietuvoje, bei kitose Pabaltijo valstybėse J. Stalino įsakymu buvo paruoštos kvotos, kiek šių valstybių gyventojų turi būti „perkelta į kitas Sovietų Sąjungos teritorijas“. Todėl Lietuvoje, aktyviausi vietiniai kolaborantai varžėsi tarpusavyje kieno rajone bus ne tik įvykdyta, bet ir viršyta nustatyta ištremtųjų kvota. Didelė tikimybė, jog Lionginos Polikaitienės šeima būtent dėl to ir atsidūrė ištremti paskirtųjų sąrašuose. Kitu atveju, jeigu šeima būtų buvusi ištiesų pavojinga Sovietinei santvarkai, mažai tikėtina, kad valdininkai atėję ištremti būtent šią šeimą, leistų vietoj savęs įkusti kitus. L. Polikaitienės šeimai susiruošti trėmimui davė kelias valandas, atėję kaimynai padėjo susidėti daiktus, pasiruošti maisto kelionei. Vežimas į Sibirą truko 1 mėnesį (2 savaites traukiniu ir 2 savaites plaukė barža). Nagrinėjant tremtinių atsiminimus galima pastebėti, jog kelionė gyvuliniuose vagonuose tiek p. Lionginos šeimai, tiek kitiems tremtiniams dažniausiai yra vienas iš baisiausių tremties atsiminimų dėl pastovaus maisto stygiaus, net minimalių sanitarinių sąlygų nebuvimo. L. Polikaitienės šeima buvo atvežta į Tomsko sritį, Kujanovskij rajoną, Rusijoje. Kadangi šeima buvo ištremta, o ne išvežta į lagerį, visai šeimai buvo leista kartu apsigyventi toje pačioje vietoje. P. Lionginos mama dirbo žemės ūkio darbus, tėvas įsidarbino katilinėje, vaikai ėjo į mokyklą. P. Liongina Lietuvoje buvo suspėjusi baigti 5 klases, Sibire pabaigė 7 klases ir 16 metų pradėjo dirbti. Dirbo prie geležinkelio, vėliau - miškų pramonėje - genėjo medžius. Vietiniai rusai (sibiriečiai) labai padėjo ir palaikė. P. Lionginos tėvas visą laiką rašė laiškus artimiesiems, kad kreiptųsi į sovietinės valdžios institucijas, jog šeima išvežta be pagrindo. Giminės bijojo kur nors kreiptis. Taip pat tėvas rašė laiškus į Maskvą ir Vilnių, prašydamas reabilituoti jų šeimą. Po Stalino mirties, kaip ir dauguma tremtinių bei politinių kalinių, šeima jau galėjo važiuoti į Lietuvą, bet neturėjo pinigų kelionei, todėl išvyko ne iš karto. P. Liongina išvyko į Lietuvą 1959 m., tremtyje išbuvusi 8 metus. Tėvai grįžo dar po 2 metų, tremtyje išbuvę 10 metų. Grįžusi p. Liongina kalbėjo rusiškai, lietuviškai beveik nemokėjo. P. Lionginą priglaudė dėdė, kuris gyveno Gudžiūnų kaime, po dviejų metų į Gudžiūnus iš Sibiro atvyko ir tėvai. P. Liongina įsidarbino kolūkyje, dirbo sezoninius darbus. Aplinkiniai grįžusią iš tremties Zazų šeimą vadino „Atėjūnais“. Nagrinėjant tremtinių atsiminimus, galima pastebėti, jog ne visi sugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų Lietuvoje. Kai kurie tremtiniai parvykę į Lietuvą jautėsi svetimi, jau buvo pripratę prie gyvenimo Sibire, todėl neilgai trukus išvykdavo gyventi atgal. Juolab, kad Sibire ilgiau gyvenę tremtiniai dėl savo darbštumo jau būdavo spėję neblogai prasigyventi. Tačiau, vistik, dauguma, gavę galimybę grįžti į Lietuvą, kaip ir L. Polikaitienės šeima čia ir grįžo. Lietuvoje P. Liongina visą gyvenimą dirbo ūkyje. Šiuo metu yra pensininkė, būdama 50 metų pradėjo kurti eiles apie tremt ir apie savo ir šeimos išgyvenimus.

Apklausė Ingrida Vilkienė, Eglė Šukytė-Malinauskienė, Tomas Kavaliauskas