Následující text není historickou studií. Jedná se o převyprávění pamětníkových životních osudů na základě jeho vzpomínek zaznamenaných v rozhovoru. Vyprávění zpracovali externí spolupracovníci Paměti národa. V některých případech jsou při zpracování medailonu využity materiály zpřístupněné Archivem bezpečnostních složek (ABS), Státními okresními archivy (SOA), Národním archivem (NA), či jinými institucemi. Užíváme je pouze jako doplněk pamětníkova svědectví. Citované strany svazků jsou uloženy v sekci Dodatečné materiály.

Pokud máte k textu připomínky nebo jej chcete doplnit, kontaktujte prosím šéfredaktora Paměti národa. (michal.smid@ustrcr.cz)

Elena Tvarijonaitė–Gustienė (* 1934)

My dad’s words were: Let’s be as patient as possible, not to betray anyone

1934 was born in the village Devynduoniai, Kėdainiai district, Lithuania.
After finishing four grades in Devynduoniai, worked on her parents’ farm.
1949-1950 the farm was constantly visited by 5 partisans. The partisans were given food and temporary shelter here.
1952 Elena and her family were arrested and accused of partisan support.
1953 they were exiled to Siberia and were sentenced to 25 years at hard labour camp.
Was sent to women camp in taiga in Kirovskaja district. The main job was- timber cutting in taiga.
1955 was brought to Kemerov camp and worked as an agriculture labourer.
1956 returned to Devynduoniai, Lithuania.
The whole family came back from the camps.
Worked in the kolkhoz in Lithuania.

Elena Tvarijonaitė – Gustienė

Elena Tvarijonaitė – Gustienė gimė 1934 m. Lietuvoje, Kėdainių rajone, Devynduonių kaime ūkininkų Viktorijos ir Ipolito šeimoje. Be E. Tvarijonaitaitės – Gustienės, šeimoje augo dar du broliai. Trūkstant lėšų, P. Elena baigė 4 mokyklos skyrius Devynduoniuose. Po šių mokslų turėjo dirbti tėvų ūkyje. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai ir pradėjus vykdyti kolektyvizaciją, šeima, kaip ir visi, buvo priversta įstoti į kolūkį. Nors nei Elenos Gustienės šeimoje nei tarp pažįstamų nebuvo partizanų, tačiau jie, kaip ir daugelis žmonių tuo metu, sutiko padėti visai svetimiems to krašto partizanams. 1949-1950 m. šiame ūkyje nuolat lankydavosi 5 partizanai iš Prisikėlimo apygardos kartu su šios apygardos vadu Juozu Paliūnu. Partizanai čia gaudavo maisto ir laikiną prieglobstį. Jų slėptuvė buvo įrengta p. Elenos šeimos kamaroje. P. Elena ruošė jiems maistą. Anot įvairių istorijos šaltinių, daugelis partizanų savo apylinkės vietovėse turėdavo nemažai rėmėjų. Vieni, kaip E. Gustienės šeima, leisdavo apsistoti savo sodybose, kiti parūpindavo jiems maisto, vaistų, kitų būtinų išgyvenimui daiktų. Nepaisant pavojaus ir ne itin sotaus gyvenimo, E. Gustienės šeima maitindavo ne tik nuolatinius penkis čia gyvenančius partizanus, bet ir kitus, kurie atvykdavo į jų sodybą. Stengiantis nesukelti aplinkinių dėmesio, dauguma buitinių darbų buvo daromi naktį, tarkim, kad ir maisto ruošimas. Tiek p. Elena, jos tėvai, tiek ir kiti padėję partizanams suprato, jog pagrindinis partizanų kovos tikslas yra Lietuvos Nepriklausomybė. Nors patys aktyviai ir nekovojo, tačiau rėmė ir palaikė šias idėjas. Tokia pagalba partizanams jie savaip kovojo su Sovietine sistema. Anot dabartinių istorikų, manoma, jog tik stipri vietos gyventojų pagalba, leido santykinai mažam partizanų skaičiui išsilaikyti prieš Sovietinę kariuomenę tokį ilgą laiką. Sovietų Sąjungai metus gana dideles pajėgas į partizanų likvidavimą Lietuvoje, partizaninis judėjimas pradėjo slopti. Suimant vis daugiau partizanų, neatlaikę tardymo metu vykdytų kankinimų, dalis jų išduodavo savo bendražygius ir rėmėjus. P. Elenos šeima taip pat buvo išduota. 1951 m. p. Elenos tėvų ūkį pradėjo sekti stribai. 1952 m. p. Elena su visa šeima buvo suimta ir apkaltinta partizanų rėmimu. Jos brolis Antanas, kuris tuo metu buvo armijoje taip pat buvo suimtas ir apkaltintas tuo pačiu nusikaltimu - partizanų rėmimu. 1953 m. išvežti į Sibirą (iš pradžių visi šeimos nariai išskirstyti kalėjo Vilniaus kalėjime, vėliau – Maskvos). Visi šeimos nariai, kaip ir visi tuo metu bausti už partizanavimą arba pagalbą jiems, buvo nuteisti 25 m. lagerio. P. Elena pateko į moterų lagerį miškuose, Kirovskaja apskrityje. Pagrindinis p. Elenos darbas lageryje - miško kirtimas. Brigadoje dirbo 30 lietuvių, sugyveno gerai. 1955 m. išvežė į Kemerovo lagerį, kuriame dirbo žemės ūkio darbus. Lietuviai Sibire dažniausiai buvo mėgstami vietinių gyventojų, pasižymėdavo ypatingu darbštumu. Net ir dabar, medžiagoje parvežtoje iš ekspedicijų į Sibirą, galime rasti teigiamus vietinių žmonių atsiliepimus apie Lietuvių tremtinius, kuriuos senieji vietos gyventojai atsimena dar ir šiandien. Po Stalino mirties, 1953 m. į valdžią atėjus N. Chruščiovui, sistemai pradėjus santykinai laisvėti, dauguma tremtinių ir politinių kalinių gaudavo galimybę grįžti į Lietuvą. 1956 m. į lagerį, kuriame kalėjo p. Elena Gustienė atvykus valdininkams iš Maskvos buvo suorganizuotas teismo procesas, kurio metu p. Elena buvo išteisinta ir paleista. Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą, į Devynduonius ir jau rado sugrįžusį tėtį. Mama sugrįžo 1960 m. Tėtis buvo kalėjęs Molotove, brolis Juozas – Vorkutoje, mama - Astrachanėje. Sugrįžusi šeima apsigyveno tame pačiame kaime. Aplinkiniams (kaimynams) buvo gėda prieš jų šeimą, nes tik suėmus, dar nespėjus Tvarijonų šeimos išvežti į kalėjimą - kaimynai pradėjo dalintis šios šeimos daiktus. Grįžusi į Lietuvą p. Elena dirbo kolūkyje, ištekėjo, turi 2 sūnus. 39 metų liko našlė. Šiuo metu yra pensininkė, gieda bažnytines giesmes, kuria dainas.

Apklausė Ingrida Vilkienė, Eglė Šukytė-Malinauskienė, Tomas Kavaliauskas

Příbeh pamětníka v rámci projektu Survivors testimonies (Eglė Šukytė)